Kas yra kandidatas
Oficialiai yra baigęs devynias klases. Viso kito akademinio šlamšto jam neprireikė, nes gyvenimo ir verslo tiesas perpranta greičiau už bet kokį profesorių. Devynių klasių puikiai pakanka tam, kad sugebėtum suskaičiuoti pinigus ir atskirti pelną nuo nuostolio.
Oficialios pajamos – minimalios, kad nereikėtų remti ubagų per valstybės mokesčių sistemą. Tačiau reali finansinė padėtis – ne deklaracijose, o nekilnojamojo turto vystytojų akcijose ir namuose (motinos vardu) Laurų kvartale, Gulbinuose, Melnragėje bei batų dėžėse, kur liūdi keli šimtai tūkstančių eurų, skirtų nenumatytoms išlaidoms, pabėgimui ar operatyviam reikalų tvarkymui.
Kažkada emigravo į Ameriką. Atidarė “coffe shop’ą”, susirado mergą, bet nepaėjo. Gyveno ten pakankamai ilgai, kad išmoktų sakyti „awesome“ apie dalykus, kurie yra visiškai ne awesome, gerti kavą iš kibiro ir kiekvieną savo gyvenimo sprendimą vadinti „journey“. Palikęs Vilnių – grįžo po dešimt metų ir dar ne tuščiomis. Parsivežė amerikietišką svajonę ir “unikalų” verslo modelį: randi žemės, užpili ją betonu, padalini į kuo mažesnius kvadratus ir parduodi žmonėms kaip unikalią gyvenimo koncepciją, pastatytą už jų pačių babkes, kurias supučia per visokias obligacijas, net nežinodami, kad sklypas įkeistas bankui, o pardavęs jį – net negavo visų šaibų. Šiandien turi statybų kontorą, kuri stato pilkas, baltas, smėlio spalvos dėžutes su „premium“ fasadu, trim medžiais vizualizacijoje ir pavadinimu, kuriame yra „park“, „garden“, „residence“ arba „city“ – kas padeda už kvadratą paprašyti dar papildomų dviejų štukų. Kai pastato dar vieną dėžę ir pusė Vilniaus pradeda piktintis, žino, kad savo darbą padarė gerai. Nes niekas taip nevienija vilniečių, kaip bendras klausimas: „Kas bl*t leido čia šitą š…pastatyti?“
2012 metų gamybos Porsche Cayenne, pirktas naudotas iš Premium Auto atstovybės, sumokėjus grynaisiais, nes atstovybės vadovės nepatikėjo, kad su tiek cash’o žmonės dar vaikšto, todėl – su nuolaida bei niauktais langais, visais. Ir pratęsta garantija. Vaikų ar kitų išlaikytinių jis neturi, automobilis yra vienintelis ištikimas jo gyvenimo palydovas, kuris neryja papildomų kvadratinių metrų ir nereikalauja vietos darželyje.
Didžiausias jo laisvalaikio užsiėmimas yra dvasinė terapija – tyčinis sėdėjimas didžiausiose Vilniaus spūstyse penktadienio vakarais, o jei jų nėra – jų sukėlimas įsijungus avarinį signalą Geležinio Vilko gatvės vidurinėje juostoje. Kamštyje jis garsiai klauso rusiško šansono, stebi aplinkinių vairuotojų pajuodusius paakius ir nuoširdžiai mėgaujasi tuo, kad visi aplinkui kenčia ir nekenčia vienas kito.
Greitasis bėgimas nuo mokesčių inspekcijos tikrintojų ir ekstremalus manevravimas per specialiai susiaurintas Vilniaus gatves. Jis taip pat mėgsta lankytis brangiausiose Senamiesčio kavinėse, kur užsisako kavą ir pusvalandį demonstratyviai nežiūri padavėjui į akis, kad sukeltų jam papildomą nevisavertiškumo kompleksą ir kaltės jausmą. Laisvalaikiu mėgsta stebėti politinius ginčus internete, kur su netikromis anketomis rašo piktus komentarus po Benkunsko, Zuoko ir Sinicos įrašais, taip asmeniškai prisidėdamas prie bendro miesto neapykantos cemento kietumo.
